kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Fonetika

Kalbos padargai

Garsai susidaro veikiant kalbos padargams – žmogaus organams, kuriais tariami (artikuliuojami) kalbos garsai bei jų deriniai. Visi kalbos padargai, be kalbinės, turi ir biologinę paskirtį.
Kalbos padargai skiriami į tris vadinamuosius aparatus:
1) balso aparatas, kurį sudaro gerklos (lot.
larynx) ir balso stygos (lot. chordae vocalis; šiek tiek panašūs į lūpas raumenų dariniai);
2) artikuliacijos aparatas, kurį sudaro ryklės ertmė (lot.
pharynx), nosies ertmė (lot. nasus), minkštasis gomurys (lot. velum) su liežuvėliu, arba melekėliu (lot. uvula), burnos ertmė (lot. os, kilm. oris), liežuvis (lot. lingua), kietasis gomurys (lot. palatum), dantys (viršutiniai ir apatiniai) (lot. dentes), dantenos (lot. alveoles), lūpos (viršutinė ir apatinė) (lot. labia);
3) oro aparatas, kurį sudaro gerklė, bronchai, plaučiai, krūtinės ląsta bei jos raumenys, diafragma.
Kalbos padargai dar skirstomi į:
1) aktyviuosius, tai – apatinis žandikaulis, lūpos, liežuvis, minkštasis gomurys, liežuvėlis, balso stygos;
2) pasyviuosius, tai – dantys, kietasis gomurys, nosies ertmė;
3) tarpinius, tai – plaučiai. Šiaip jie aktyvūs, bet jų veikla visiškai priklauso nuo diafragmos ir tarpšonkaulinių raumenų.
Kalbos padargų paskirtis – suteikti tam tikrą pavidalą oro srovei, kurią žmogus, tardamas garsą, iškvepia iš plaučių. Vienais atvejais kalbos padargai sudaro akliną kliūtį – tada tariami sprogstamieji priebalsiai, pvz.:
p, t, k. Kitais atvejais kliūtis nėra visiškai aklina, bet būna plyšio formos – tariami pučiamieji priebalsiai, pvz.: s, š, f, ch. Kalbos padargai gali veikti kaip rezonatoriai, keičiantys balso stygų sukeltus oro virpesius. Tokiu būdu paryškinami vieni ir nuslopinami kiti tų virpesių virštoniai. Taip tariami balsiai ir sonantai, pvz.: a, e, y, ū, l, m, r. Dar gali prisijungti ir papildomas nosies rezonatorius. Tada ištarsime vadinamuosius nosinius (nazalizuotus) garsus, pvz., priebalsį n ar lenkų kalbos nosinius balsius ą, ę. Burnos rezonatoriaus forma priklauso nuo kelių dalykų: apatinio žandikaulio, minkštojo gomurio, ypač – nuo liežuvio ar net atskirų jo dalių padėties, taip pat nuo ryklės (farinkso) formos.
Kaip matyti, kalbos padargai ir jų padėtis labai glaudžiai susiję su artikuliacija. Todėl mokantis taisyklingos tarties reikia lavinti kalbos padargus. Tai ypač svarbu mokantis svetimų kalbų, kurių artikuliacija paprastai būna vis skirtinga. Norėdami svetima kalba kalbėti be akcento, turėtume išmanyti kalbos padargų veikimą ir juos lavinti.
Lietuvių kalbos žinynas. Kabos padargai.Kalbos padargai.

Ar žinote, kad...